1 Viešpatie, gelbėk! Nyksta dievotieji, nebelieka ištikimųjų tarp žmonių vaikų.

2 Jie vienas kitam kalba tuštybes, lūpomis pataikauja ir kalba klastinga širdimi.

3 Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį.

4 Jie sako: "Savo liežuviu mes nugalėsime, mūsų lūpos kalba už mus, kas mums Viešpats?"

5 "Dėl varguolio priespaudos, dėl vargšo dejonių dabar Aš pakilsiu,­sako Viešpats,­išgelbėsiu tą, kuris ilgisi mano pagalbos".

6 Viešpaties žodžiai­tyri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas.

7 Tu, Viešpatie, prižiūrėsi juos ir saugosi nuo šios kartos per amžius.

8 Visuose pakraščiuose gausu nedorėlių, kai išaukštinami niekam tikę žmonės.

1 Al Capo de’ musici. Sopra l’ottava. Salmo di Davide. Salva, o Eterno, poiché l’uomo pio vien meno, e i fedeli vengono a mancare tra i figliuoli degli uomini.

2 Ciascuno mentisce parlando col prossimo; parlano con labbro lusinghiero e con cuor doppio.

3 L’Eterno recida tutte le labbra lusinghiere, la lingua che parla alteramente,

4 quelli che dicono: Con le nostre lingue prevarremo; le nostre labbra sono per noi; chi sarà signore su noi?

5 Per l’oppressione dei miseri, per il grido d’angoscia de’ bisognosi, ora mi leverò, dice l’Eterno; darò loro la salvezza alla quale anelano.

6 Le parole dell’Eterno son parole pure, sono argento affinato in un crogiuolo di terra, purificato sette volte.

7 Tu, o Eterno, li proteggerai, li preserverai da questa generazione in perpetuo.

8 Gli empi vanno attorno da tutte le parti quando la bassezza siede in alto tra i figliuoli degli uomini.