1 Viešpatie, paklausyk teisiojo skundo, išgirsk mano šauksmą. Teišgirsta Tavo ausys maldą iš mano neklastingų lūpų.

2 Iš Tavęs teišeina man sprendimas, tegul Tavo akys mato teisybę.

3 Tu ištyrei mano širdį, aplankei mane naktį, išbandei mane ir nieko neradai. Aš nusprendžiau nenusidėti savo burna.

4 Žmonių darbuose pagal Tavo lūpų žodžius aš saugojausi naikintojo takų.

5 Palaikyk mane einantį Tavo takais, kad mano kojos nepaslystų.

6 Šaukiausi Tavęs, nes Tu išklausysi mane, Dieve! Atkreipk į mane savo dėmesį, išgirsk mano kalbą.

7 Parodyk savo nuostabų gailestingumą, Tu, kuris savo dešine gelbsti nuo priešų Tavimi pasitikinčius.

8 Saugok mane kaip savo akies vyzdį, savo sparnų šešėlyje slėpk mane

9 nuo prispaudėjų, nuo mano mirtinų priešų, kurie supa mane.

10 Užsidarę savo taukuose, jie kalba išdidžiai savo lūpomis.

11 Kur tik einame, jie supa mus, įbedę akis stebi ir rengiasi žemėn parblokšti

12 kaip liūtas, tykantis grobio, kaip liūto jauniklis, kuris tupi lindynėje.

13 Kelkis, Viešpatie, juos pasitik ir partrenk; išlaisvink savo kardu mano sielą iš nedorėlių,

14 iš žmonių­savo ranka, Viešpatie; iš pasaulio žmonių, kurių dalis šiame gyvenime, kurie pripildo savo pilvus Tavo gėrybėmis, jų vaikai sočiai privalgo, perteklių palikdami saviesiems vaikams.

15 O aš Tavo veidą regėsiu savo teisume, pabudęs pasisotinsiu Tavo regėjimu.

1 Preghiera di Davide. O Eterno, ascolta la giustizia, attendi al mio grido; porgi l’orecchio alla mia preghiera che non viene da labbra di frode.

2 Dalla tua presenza venga alla luce il mio diritto, gli occhi tuoi riconoscano la rettitudine.

3 Tu hai scrutato il mio cuore, l’hai visitato nella notte; m’hai provato e non hai rinvenuto nulla; la mia bocca non trapassa il mio pensiero.

4 Quanto alle opere degli uomini, io, per ubbidire alla parola delle tue labbra, mi son guardato dalle vie de’ violenti.

5 I miei passi si son tenuti saldi sui tuoi sentieri, i miei piedi non han vacillato.

6 Io t’invoco, perché tu m’esaudisci, o Dio; inclina verso me il tuo orecchio, ascolta le mie parole!

7 Spiega le maraviglie della tua bontà, o tu che con la tua destra salvi quelli che cercano un rifugio contro ai loro avversari.

8 Preservami come la pupilla dell’occhio, nascondimi all’ombra delle tue ali

9 dagli empi che voglion la mia rovina, dai miei mortali nemici che mi circondano.

10 Chiudono il loro cuore nel grasso, parlano alteramente colla lor bocca.

11 Ora ci attorniano, seguendo i nostri passi; ci spiano per atterrarci.

12 Il mio nemico somiglia ad un leone che brama lacerare, ad un leoncello che s’appiatta ne’ nascondigli.

13 Lèvati, o Eterno, vagli incontro, abbattilo; libera l’anima mia dall’empio con la tua spada;

14 liberami, con la tua mano, dagli uomini, o Eterno, dagli uomini del mondo la cui parte è in questa vita, e il cui ventre tu empi co’ tuoi tesori; hanno figliuoli in abbondanza, e lasciano il resto de’ loro averi ai loro fanciulli.

15 Quanto a me, per la mia giustizia, contemplerò la tua faccia, mi sazierò, al mio risveglio, della tua sembianza.