1 Nedorėlio nuodėmė kalba mano širdyje, kad nėra Dievo baimės prieš jo akis.

2 Jis pataikauja sau, kai suranda savyje kaltę, kurios reikėtų nekęsti.

3 Jo burnos žodžiai­nedorybė ir klasta. Jis liovėsi elgtis išmintingai ir daryti gera.

4 Gulėdamas jis mąsto nedorybes, eina negeru keliu, neatsisako pikta.

5 Viešpatie, dangų siekia Tavo gailestingumas, Tavo ištikimybė­debesis.

6 Tavo teisumas­kaip dideli kalnai, Tavo sprendimai­kaip jūros gelmės. Viešpatie, Tu apsaugai žmogų ir gyvulį!

7 Dieve, kokia brangi yra Tavo malonė! Žmonės glaudžiasi Tavo sparnų šešėlyje.

8 Jie pasotinami Tavo namų riebalais, Tu duodi jiems gerti iš Tavo malonumų upės.

9 Tu turi gyvenimo šaltinį; Tavo šviesoje matome šviesą.

10 Tenesibaigia Tavo malonė tiems, kurie pažįsta Tave, ir Tavo teisumas­nuoširdiesiems.

11 Teneužkliudo manęs išdidumo koja ir ranka nusidėjėlio tenepastumia manęs!

12 Piktadariai krito, buvo parblokšti ir nebeatsikels!

1 Per il Capo de’ musici. Di Davide, servo dell’Eterno.} L’iniquità parla all’empio nell’intimo del suo cuore; non c’è timor di io davanti ai suoi occhi.

2 Essa lo lusinga che la sua empietà non sarà scoperta né presa in odio.

3 Le parole della sua bocca sono iniquità e frode; egli ha cessato d’esser savio e di fare il bene.

4 Egli medita iniquità sopra il suo letto; si tiene nella via che non è buona; non aborre il male.

5 O Eterno, la tua benignità va fino al cielo, e la tua fedeltà fino alle nuvole.

6 La tua giustizia è come le montagne di Dio, i tuoi giudizi sono un grande abisso. O Eterno, tu conservi uomini e bestie.

7 O Dio, com’è preziosa la tua benignità! Perciò i figliuoli degli uomini si rifugiano all’ombra delle tue ali,

8 son saziati dell’abbondanza della tua casa, e tu li abbeveri al torrente delle tue delizie.

9 Poiché in te è la fonte della vita, e per la tua luce noi vediamo la luce.

10 Continua la tua benignità verso di quelli che ti conoscono, e la tua giustizia verso i retti di cuore.

11 Non mi venga sopra il piè del superbo, e la mano degli empi non mi metta in fuga.

12 Ecco là, gli operatori d’iniquità sono caduti; sono atterrati, e non possono risorgere.