1 Viešpatie, gelbėk! Nyksta dievotieji, nebelieka ištikimųjų tarp žmonių vaikų.2 Jie vienas kitam kalba tuštybes, lūpomis pataikauja ir kalba klastinga širdimi.3 Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį.4 Jie sako: "Savo liežuviu mes nugalėsime, mūsų lūpos kalba už mus, kas mums Viešpats?"5 "Dėl varguolio priespaudos, dėl vargšo dejonių dabar Aš pakilsiu,­sako Viešpats,­išgelbėsiu tą, kuris ilgisi mano pagalbos".6 Viešpaties žodžiai­tyri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas.7 Tu, Viešpatie, prižiūrėsi juos ir saugosi nuo šios kartos per amžius.8 Visuose pakraščiuose gausu nedorėlių, kai išaukštinami niekam tikę žmonės.

1 Veisuunjohtajalle; matalassa äänialassa; Daavidin virsi. (H12:2) Auta, Herra, sillä hurskaat ovat hävinneet, uskolliset ovat kadonneet ihmislasten joukosta.2 (H12:3) He puhuvat valhetta toinen toisellensa, puhuvat liukkain huulin, kaksimielisin sydämin.3 (H12:4) Hävittäköön Herra kaikki liukkaat huulet, kielen, joka kerskuen puhuu,6 (H12:7) Herran sanat ovat selkeitä sanoja, hopeata, joka kirkkaana valuu sulattimesta maahan, seitsenkertaisesti puhdistettua.7 (H12:8) Sinä, Herra, varjelet heitä, suojelet hänet iäti tältä sukukunnalta.8 (H12:9) Yltympäri jumalattomat rehentelevät, kun kataluus pääsee valtaan ihmislasten seassa.